Lionginas

Knyga, kurios Lietuvoje reikėjo – taip trumpai galima apibūdinti šį kūrinį. Esame labai priklausomi nuo kalendoriaus – tik skirtingai nuo mūsų protėvių, kuriems svarbus buvo mėnesių ir švenčių ritmas, mus pagauna ir nusineša net ne dienos, o valandos ir minutės. Tada per valandų medžius nebeįžiūrime metų miško. O jis yra ir lieka svarbus.

Ši knyga apie laiką – ne chronologinį, išmatuojamą fizikiniais dydžiais, o turintį prasmę ir vertę. Ji atskleidžia, kad metai yra ne pašėlusios skubos kalendorinis įrėminimas, o prasmingų laikų ir dienų visuma su advento laukimu, Kalėdų šventimu, gavėnios susitelkimu, Velykų džiaugsmo išsiliejimu, šventųjų draugyste, mirusiųjų atminimu.

Kas tuo gyvena, tiems viskas atrodo paprasta ir sava kaip jaukiuose namuose. Gal net nustebs, kad reikia įvardyti, aprašyti. Bet tikrai reikia. Reikia kiekvienam mūsų iš naujo suvokti, apčiuopti, išgryninti tai, ką ir kaip gyvename. Reikia kitiems pasakyti, kad galėtume juos pasikviesti į šiuos jaukius laiko rūmus. Ypač jaunesnės kartos žmonėms, kuriems ne visada aišku, kaip išgyventi ypatingas laiko atkarpas, kaip švęsti vieną ar kitą šventę, kaip atsisveikinti su mirusiu.

Kasmet pasikartojančios šventės tam tikrą tautiečių dalį suburia į bažnyčias, dalį paskatina ieškoti dovanų, o kiti tik išgirsta populiarias būrimo versijas, kurios gal jau prieš šimtmetį kėlė šypseną. Dažniausiai religinių švenčių komentatoriai papasakoja apie kiaušinių ridenimą, sūpynes, karvių išvedimą, žiedų skabymą ir panašiai – tarsi XXI a. lietuviai tik tuo ir užsiimtų arba tai galėtų jiems būti pati reikalingiausia žinia.

Mūsų protėviai mokėjo švęsti ir žinojo švenčių ar laikotarpių krikščionišką prasmę, su kuria jungė savo buitį bei kai kuriuos iš senovės paveldėtus papročius. Toks buvo jų visa apimantis gyvenimas. Šiandien siūlydami tik žaidybinius priedus – jau seniai nebeaktualius ir vargu ar reikalingus – ne tik neatskleidžiame, bet net uždengiame šventės prasmę. Juk minime ne protėvius, šventusius kokias nors šventes, o mes patys esame gyvi ir norime jas švęsti. Šventės ir laikai mums bus reikšmingi, kai žinosime, ką jie reiškia ir į kur kviečia.

Bažnytinis kalendorius labai įdomus. Jis yra savotiškai „perstumtas“, palyginus su tuo, kuris reguliuoja mūsų darbo laiką ir atostogas, pasaulietines šventes ir minėjimus. Juk metus pradedame ne nuo sausio 1-osios, o nuo advento lapkričio pabaigoje ar gruodžio pradžioje, savaitės pirmoji diena yra sekmadienis, iškilmių tikroji pradžia – jau iš vakaro.

Šis kalendorius ir jo ženklinamas laikas rizikuoja likti kažkur užribyje, pašalėje, nustumtas ryškiomis šviesomis papuoštų šventinių traukinių ar išreklamuotų prekių. Kaip suderinti mūsų laiką su liturginiu kalendoriumi?

Romoje pardavinėjami albumai, kuriuose kaip priešlapis senovės paminklų nuotraukoms pridėtas persišviečiantis lapas su užtapytais trūkstamais vaizdais, pvz., seniai nugriuvusiu viršutiniu namo aukštu ar dingusiomis statulomis. Užvertę šį priešlapį, ant nuotraukos matome vaizdą, kaip viskas galėjo atrodyti senovėje, bet puikiai žinome, kad taip nėra, tikrovė – tik tie užfiksuoti likučiai.

Liturginis kalendorius nėra mūsų gyvenimo apgriuvusių pastatų pagražinimas. Jį pavadinčiau tomis plytomis, iš kurių statomas krikščioniškas gyvenimo rūmas ir kuriame gali tilpti visa kita – darbai, susitikimai, džiaugsmai. Per liturginius metus atkartojame Kristaus atnešto išgelbėjimo etapus, apmąstome Apreiškimo mums perteiktą Jo gyvenimo ir Asmens slėpinį. Taip vis labiau įsigiliname į Dievo išgelbėjimo užmojį, pažįstame Kristų ir autentiškiau išgyvename bendrystę su Juo. Liturginiai metai yra tas konkretus būdas, kuriuo Bažnyčia veda mus tikėjimo keliu, pasinaudodama natūraliu laiko ritmu.

Žmogui reikia sezoniškumo, skirtingų laikotarpių, kurie ne tik atskleidžia įvairius tikrovės ir mūsų gyvenimo aspektus, bet tampa kvėpavimu: tarsi įkvėpimo ir iškvėpimo, širdies susitraukimo ir kraujo išstūmimo laikas. Diena skiriasi nuo dienos, viena valanda nuo kitos. Juk daug džiugiau ir maloniau laukti, kada gegužę išsiskleis tavo sodintos gėlės žiedas, negu paprasčiausiai nusipirkti parduotuvėje vasarą ir žiemą lygiai tokią pat gėlę.

Gyvename cikliškoje gamtoje su pasikartojančiais laikais ir šventėmis, bet drauge einame keliu, kuris niekada neleidžia sugrįžti ten, kur buvome: gimimas ir mirtis nepasikartos. Švenčių dienos – tai laiko pakopos, kuriomis keliaujame link tikslo, o ne beprasmiškai besisukantis voverės ratas. Matuojame ne pasikartojantį, o daug brangesnį – praeinantį – laiką. Todėl neužtenka žinoti, kada, ką ir kaip daryti. Klausiame, kodėl, kokia to prasmė?

Knyga pakviečia kalendorinių dienų sekoje atrasti slypintį lobį, gelmę, kad jos taptų ne dar vienu išplėštu lapeliu arba nublankusiu elektroninio kalendoriaus įrašu, o tvirta amžinybės pastato plyta. Ilgainiui ne apraudame, kas prarasta, o atveriame vis naujas galimybės duris šiandienai ir ateičiai. Skirtingi liturginių metų laikotarpiai duoda progą pažinti ir atverti įvairius krikščioniško gyvenimo aspektus: maldą, pasninką, atgailą, pagalbą kitam, bendrystę, žinoma, ir tikėjimo slėpinius: Dievo Sūnaus įsikūnijimą, mirtį ir prisikėlimą, Mergelės Marijos gyvenimą ir kt.

Knyga pakviečia siekti sunkiausio, bet reikalingiausio tikslo – keisti mąstyseną ir požiūrį į liturginius metus su jų laikais bei šventėmis. Po to gali sekti praktiniai veiksmai – konkrečios krikščioniškų šeimų, bendruomenių apeigos ir tradicijos, perėmusios šiandienai pritaikytą geriausią tėvų paveldą, susietą su liturgija, ženklais, kuriais švenčiame Kristaus slėpinį.

Mielas Skaitytojau, dabar yra tinkamas laikas atverti šios knygos puslapius.

Lionginas Virbalas

Kauno arkivyskupas

 

Share This: